Gyvenimo eigoje išgyvename daugybę situacijų, kurios sukelia skirtingas emocines būsenas. Mes juokiamės ir verkiame. Susipykstame ir susitaikome. Mes nekenčiame ir mylime. Tos patirtys – ir tai, kaip mes jas gyvename ir įsisaviname – yra labai svarbūs mūsų psichinei sveikatai,psichinė pusiausvyra ir asmeninį augimą.
2002 m. psichologas ir sociologas Corey Keyesas atliko labai įdomų tyrimą, nors ir su nerimą keliančiais rezultatais. Keyesas susimąstė, kas yra žmonių gerovė ir kiek žmonių iš tikrųjų klesti. Jis tikėjo, kad „klestėti“ (klesti) tai reiškia gyventi optimaliame funkcionavimo diapazone, kuriam būdingas dėkingumas, augimas ir atsparumas, kai palaikome savo emocinę pusiausvyrą.
Kita vertus, nuovargis yra tarpinė būsena, kai nėra psichikos sutrikimų, bet mes nesugebame išvystyti viso savo potencialo, kad galėtume apibrėžti savo gyvenimą kaip „tuščią“. Tai sąstingio, nepasitenkinimo ir tylios nevilties ar rezignacijos jausmas, kuriame save išvarginame nieko svarbaus nepasisekę.
Jo epidemiologinis darbas parodė, kad Jungtinėse Valstijose tik 17,2% suaugusiųjų „klestėja“, 14,1% kenčia nuo sunkios depresijos, o likusieji iš esmės merdėja. Nebuvo taip, kad jų psichinė sveikata būtų silpna, bet jie nepažengė į priekį.
Problema ta, kad merdėjimas nereiškia sustingimo, bet dvigubai padidina tikimybę susirgti depresija. Laikui bėgant jis taip pat sukelia didesnį emocinį kančią, sukelia psichosocialinį pablogėjimą ir riboja kasdienę veiklą bei gebėjimą dirbti. Todėl tai nėra geras požiūris į gyvenimą.
Kaip žinoti, ar mes merdėsime, ar „pražydėsime“ kaip asmenybės?
2011 metais psichologai Barbara L. Fredrickson ir Marcial F. Losada iš Mičigano universiteto atliko dar vieną ypač įdomų žmogaus „žydėjimo“ eksperimentą, kurio metu klausė, kokie veiksniai gali nuspėti, ar mes merdėsime, ar klestėsime kaip asmenybės.
Egzistuoja teorija, kad teigiamos emocijos yra išsivysčiusios psichologinės adaptacijos, kurios padidino mūsų protėvių galimybes išgyventi ir daugintis. Skirtingai nuo neigiamų emocijų, kurios apriboja mūsų impulsus konkrečiais gyvybę gelbstinčiais veiksmais, tokiais kaip kova arba bėk atsakas; teigiamos emocijos praplečia mūsų minčių ir veiksmų spektrą, pavyzdžiui, tyrinėjimą ir žaidimą, taip palengvindamos elgesio lankstumą.
Eksperimentai palaiko šią idėją. Mičigano universitete atlikti tyrimai parodė, kad neigiamos emocijos akimirksniu sumažina minčių ir veiksmų repertuarus, o teigiamos – praplečia. Todėl neigiamų emocijų nauda yra tiesioginė, pavyzdžiui, išgelbėja mūsų gyvybes, o teigiamų emocijų nauda vertinama ilgalaikėje perspektyvoje, nes padeda kurti socialinius ryšius, kurti susidoroti prisitaikyti ir geriau išmanyti supančią aplinką.
Pavyzdžiui, teigiamos nuostatos, tokios kaip susidomėjimas ir smalsumas, veda į tyrinėjimą ir todėl suteikia gilesnių žinių nei neigiamos nuostatos, tokios kaip nuobodulys ir cinizmas. Pozityvumas skatina tyrinėti ir sukuria mokymosi galimybes, o negatyvumas skatina vengti, todėl galime praleisti geras galimybes sužinoti daugiau apie mus supantį pasaulį.
Kadangi teigiamos emocijos skatina atviresnius požiūrius, laikui bėgant sukuriame tikslesnius pažintinius žemėlapius, kas mūsų aplinkoje yra gerai ir blogai. Tos žinios tampa asmeniniu ištekliu, kuriuo visada turėsime savo dispozicijoje. Nors teigiamos emocijos yra trumpalaikės, asmeniniai ištekliai, kuriuos sukaupiame tomis pozityvumo akimirkomis, yra ilgalaikiai.
Kai šie ištekliai kaupiasi, jie veikia kaip savotiškas „rezervuaras“, kuriuo galime remtis valdydami grėsmes ir padidindami savo galimybes išgyventi bei jaustis geriau. Todėl net jei teigiamos emocijos yra trumpalaikės, jos gali sukelti dinamiškus procesus, skatinančius gerovę, augimą ir atsparumą.
Kitaip tariant, teigiamų emocijų poveikis laikui bėgant kaupiasi ir derinamas, kad žmonės transformuotųsi, pagerintų jų psichinę sveikatą, taptų labiau integruoti, atsparesni ir gebėtų veiksmingiau reaguoti į iššūkius. Todėl jie yra gyvybiškai svarbus klestėjimo veiksnys.
Kritinis pranešimas apie žmonių gerovę
Fredricksonas ir Losada dalyviams atliko kelis testus, siekdami įvertinti viską nuo jų psichinės sveikatos iki savęs priėmimo, gyvenimo tikslo, aplinkos įvaldymo, teigiamų santykių su kitais, asmeninio augimo, savarankiškumo lygio, taip pat integracijos ir socialinio priėmimo.
Be to, kiekvieną vakarą, 28 dienas iš eilės, dalyviai per žiniatinklio programą turėjo nurodyti, kokias emocijas jie patyrė per dieną – tiek teigiamas, tiek neigiamas.
Taigi jie nustatė, kad klestėję žmonės patyrė mažiausiai 2,9 teigiamos emocijos už kiekvieną neigiamą emociją.
Tačiau šie psichologai taip pat perspėja, kad be neigiamų emocijų mūsų elgesio modeliai tiesiog sukalkėtų. Štai kodėl jie nurodo tai, ką jie vadina „tinkamu negatyvumu“, kuris vaidina esminį vaidmenį sudėtingoje žmogaus žydėjimo dinamikoje.
Pavyzdžiui, Gottmanas nustatė, kad konfliktas gali būti sveikas ir produktyvus porų negatyvumo šaltinis, o pasibjaurėjimo ir paniekos išraiškos yra labiau ėsdinančios. Tai reiškia, kad ne visas negatyvumas yra vienodai „blogas“.
Todėl tinkamas negatyvumas yra būtinas grįžtamasis ryšys, tačiau tik tada, kai jis pasireiškia ribotą laiką ir tam tikromis aplinkybėmis. Kita vertus, netinkamas negatyvumas dažniausiai yra sugerianti ir apibendrinta būsena, kuri ilgą laiką dominuoja mūsų emociniame gyvenime, neleidžianti mums augti.
Žinoma, pozityvumas, leidžiantis mums klestėti kaip asmenybei, taip pat turi būti tinkamas ir tikras. Fredricksonas ir Losada nustatė, kad žydėjimas sustingsta ar net pradeda irti, kai santykiai pasiekia 11,6 teigiamos patirties už kiekvieną neigiamą patirtį. Esmė ta, kad „per daug“, net jei „gerai“, nėra gerai.
Šia prasme kai kurie neverbalinio elgesio tyrimai atskleidė, kad netikros ar atsijungusios šypsenos sukelia tą pačią smegenų veiklą, susijusią su neigiamomis emocijomis, ir suaktyvina nenormalią širdies veiklą, o tai rodo, kad netikras pozityvumas gali būti neigiamas.
Apskritai žmogaus žydėjimo teorija (žmogaus klestėjimo teorija) rodo, kad tai priklauso nuo dinamikos, kurioje teigiama ir neigiama patirtis susimaišo reikiama proporcija. Ši dinamika yra ne pasikartojanti, o novatoriška ir labai lanksti, bet tuo pat metu stabili; y., mes turime pasiekti tam tikrą tvarką chaose, bet paliekant atviras duris naujam.
Šaltiniai:
Fredrickson, BL & Losada, MF (2005) Teigiamas poveikis ir sudėtinga žmogaus klestėjimo dinamika. Am Psychol; 60 (7): 678-686.
Fredrickson BL & Branigan CA (2005) Teigiamos emocijos praplečia dėmesio ir minčių sritį – veiksmo repertuarus. Pažinimas ir emocijos; 19: 313-332.
Keyes, C. (2002) Psichikos sveikatos tęstinumas: nuo merdėjimo iki klestėjimo gyvenime. J Health Soc Behav;
Rosenberg, EL ir kt. Al. (2001) Ryšys tarp pykčio veido išraiškų ir trumpalaikės miokardo išemijos vyrams, sergantiems vainikinių arterijų liga. Emocija; 1 (2): 107-115.
Ekman, P. ir kt. Al. (1990) Duchenne šypsena: emocinė išraiška ir smegenų fiziologija. J Pers Soc Psychol; 43 (2): 207-222.
Įėjimas Norint klestėti kaip asmenybei, kiekvienam neigiamam įvykiui mums reikia 3 teigiamų potyrių pirmą kartą buvo paskelbtas m Psichologijos kampelis.
